Subjektyvus požiūris į grožį

… buvo ilga naktis, nors prabėgo šviesos greičiu. Šviesos, kuri šildė mano širdelę… keista, bet šiemet dovanas baigiau daryti ir pakuoti visai išvakarėse, t.y. šią naktį, miegojau tik kelias valandas ir vos nepramigau darbo, bet pagaliau jaučiuosi beveik viską padarius… Dėl darbo, tai manau šiek tiek neteisybė šiandien, kad vis dar turim darbo dieną, juk šiandien daugumai žmonių tikrai didesnė šventė, negu rytojus, kai gresia eilinis persivalgymas… o dar ir orui su mumis nepakeliui, ėmė ir subjuro… svajonės apie fotosesijas lauke ėmė ir susprogo kaip oro burbulas… Taigi dėl darbo… juk norėtųsi pasiruošti jaukiam Kūčių stalui, pasipuošti, paskambinti, pasveikinti, pagalvoti ir susikaupti… bet teks skaityti eilinį sveikinimą, kurį kažin ar vėliau prisiminsiu, juk rašomi jie pagal šablonus ir siunčiami visiems, na taip, yra labiau ar mažiau originalių, bet man taip norisi kiekvienam palinkėti kažką asmeniškai :) Misija beveik neįmanoma, tai žinote artėjant naujiems metams kiekvienas mūsų turi 1 galimybę ateinančius 12 mėnesių išnaudoti taip, kad būtų gera prisiminti, 365 dienas džiaugtis gyvenimu ir dalinti tą džiaugsmą kitiems, 8760 valandas, iš kurių trečdalį pramiegosim, taigi pasistenkime, kad likusios valandos praeitų prasmingai, kiekvieną dieną pasistenkite padaryti nors mažytį gerą darbą sau, artimam, draugui, pamatysite, tai su kaupu grįš jums atgal (žinau, žinau, man vyras sako, kad jis nestoja dešnėje kelio pusėje prie šviesoforo su papildoma žalios rodyklės lentele, jeigu planuoja važiuoti tiesiai, bet tai niekada negalioja prieš jį esančiam automobiliui tada, kai jis ruošiasi sukti, tada būtinai tą posūkį su žalia rodykle užstato, koks užsispyręs ožys ar višta;), bet aš nuoširdžiai tikiu, kad “lazda turi galus”, “kaip šauksi taip ir atsilieps”, taigi mūsų teisė pykti ir sulaukti piktumų ir priekaištų atgal, ar džiaugtis, šypsotis ir sulaukti padėkos už tai. Ir dar… dar tose 8760 valandose slepiasi 5256000 minutės… kartais jos lekia širdies šviesos greičiu, kartais slenka kaip visa amžinybė, lėks jos ar slinks – priklauso nuo jūsų požiūrio. O jeigu duota jums kokie likimo išbandymai ir jeigu sunku, kartokite mantrą “tai kas mūsų nepražudo – mus sutvirtina”. Mes esame stipresni, negu galim įsivaizduoti. Man pačiai jau daugelį metų padeda žodžiai “reikia tik labai labai norėti, pasistengti ir TIKĖTI”.

Aš gi, aš labai labai noriu padėkoti ir palinkėti gražių metų:

Mamai, nes ji teisingai mane išauklėjo, leido pačiai rinktis, leido pačiai būti atsakingai, ačiū už tą atsakomybės ir pareigos jausmą jis man labai padeda;)

Dedukui, nes jis man tikėjimo pavyzdys ir prisiminus vaikystės vasaras pirmas vaizdinys – bendra veikla su deduku.

Sesei, nes ji tokia vienintelė ir nepakartojama, stiprybės tau ir lengvai pabaigti bakalaurą;)

Vyrui, už tai, kad manęs ieškojo, surado, labai mane lepina ir priverčia pasitempti, už tai kad jaučių daug meilės ir šilumos.

Visiems kolegoms darbe, nes jų dėka kasdien tobulėju, kasdien su malonumu einu į darbą. Ypatingas ačiū skiriamas Vilijai, nes jos geros širdelės dėka mūsų namuose gyvena pati nuostabiausia būtybė pasaulyje, jeigu ne mūsų Guzikiukas, gyvenimas atrodytų daug niūresnis.

Guzikui, už tai, kad moko džiaugtis kiekviena akimirka.

Renatai ir Gedui, Tomukui ir Linai, Jurgitai ir Auriui, Janytei ir Ričardui, Aurelijai ir Dapkui, Salomėjai ir Gedui, už tai, kad esate kartu.

Savo fotosesijų modeliams ir (ne)modeliams, būsimiems jaunavedžiams, už tai, kad pasitiki manim, kad suteikia džiaugsmą kurti ir dovanoti tas jaukias akimirkas.

Karolinai, už tai, kad patikėjo man vienas nuostabiausių “pareigų” šiais metais, už kiekvieną akimirką praleistą kartu ir su mažąja Gloryte (kuri buvo viena iš šio blogo ir fotografavimo aistros inspiracijų). Linkiu judviems daug sveikatos ir stiprybės atlaikyti bet kokius išbandymus ir aišku atsiimti sausio viduryje magistro laipsnį;).

Indrei, už tai, kad ji nuostabi kolegė ir žino, ką mėgsta fotografė net neklausdama… ;) Ir ypač, už jaukią valandą santuokų rūmų parke. Ramių metų ir daug daug įspūdžių jums ki(š)kučiai.

Donatai ir Elzei ir Jonui - nes pas jus labai gera, ir šiemet supratau, kad su Donata mes per atstumą “raganaujam” ;)

Jurgitai, už tuos metus, nes supratau kaip man jos trūksta, už tai, kad parodė, kad tėvynė, ne tuščias žodis ir kad artimieji – tai pasaulis kurį nešiojamės su savimi, kuriuos reikia lankyti, apkabinti, pabučiuoti… Jurgita, tu visada man būsi gerumo pavyzdys ;)

Rūtai, už tai, kad šiemet vėl atsirado mano gyvenime ir yra labai maloni fanė/skaitytoja ir gražus modelis;)

Daivai K. už tai, kad kažkada patikėjo ir paskatino pati to nežinodama, ir dabar galim tiesiog mergaitiškai pakalbėti apie fotografiją ir šiek tiek gyvenimą ;)

Ačiū visiems čia užsukantiems ir byliems, ir nebyliems nes gera gauti atgalinį ryšį. Šiemet atradau ir aš ką Skaityti, nes anksčiau įdomybių rasdavau tik anglų kalba – keletas jų mano “mėgstamiausių nuorodų” sąraše. Gražių ir inspiruotų metų noriu palinkėti Eglei iš žaidimų aikštelės ir Jovitai ir PinkCity.

Aleksandrui, už visas pastabas (kad ir kaip nenoriai jis jas sako), už pagyrimus ir už tai, kad randa laiko pabendrauti, prisiminti ir pasveikinti. Gera turėti tokį fotografijos GURU:)

aaa…ir “Coffee Innui“, nes šiemet suteikė daug malonių akimirkų.

Jaučiu, kad mano sąrašas tuoj pradės artėti iki begalybės, tai nepykit visi nepaminėti, žinokit, kad esate svarbūs, nes jūsų dėka gyvenu.

Ir kadangi įrašas su nuotrauka visada spalvingesnis, žemiau – anonsas – jūsų laukia dar daugiau nykštukų šiais metais. O spindinčių mėlynų akyčių niekada nebūna per daug. Ačiū Erikos šeimynai už jaukiai praleistas valandas. Reportažas jau pakeliui, o visiems visiems – pačių nuostabiausių ir stebuklingiausių.

In: Auksinės mintys, Ne(eilinė) diena, Šventė | | #