Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu

2010/03/04 8:50

Vakar turėjau įdomią dieną. Karts nuo karto su jumis pasidalinu ne tik asmeninėmis akimirkomis, bet ir darbo rūpesčiais. Žinot, buvau turizmo departamento surengtame renginyje skambiu pavadinimu – “Lietuvos prioritetinių atvykstamojo turizmo rinkų pristatymas turizmo verslui”. Šiais metais renginys iš ties buvo įdomesnis negu pernai, nes pasikvietė kalbėti ne tik mūsų TIC (turizmo informacijos centrų) direktorius, bet ir tų šalių užsienio ekspertus. Kiek jie ten ekspertai, tai savo subjektyvią nuomonę pasilaikysiu sau bet… Bet buvo šiek tiek graudu klausytis ūkio viceministro sveikinimo žodžių ir kai kurie nuveikti darbai užsienio TIC atstovų irgi juokingi… Nesiimsiu jų teisti, vienas žmogus tikrai negali padaryti labai daug, bet sakyti, kad per metus išėjusios į etertį dvi radijo laidos, kuriose kalbėjo apie Lietuvą yra labai sėkmingas projektas… tai kažkaip manęs neįtikino. Mes kaip viešbutis savo svečių prašom užpildyti anketas apie paslaugas ir pan. Ten yra klausimas apie tai kaip sužinojo apie mus, kas juos “atvijo” į Lietuvą ir žinot, per visus viešbučio veikimo metus nė karto nebuvo paminėta radijo laida :) Tikrai tikrai;) Man atrodo labai trūksta valdžios įmonių ir verslo įmonių bendradarbiavimo, nes dabar panašu, kad keliaujam skirtingomis kryptimis, jie žiūri savo biudžetų, daro darbus dėl darymo… Neabsoliutinu, buvo ir šaunių įdėjų, gerų pristatymų ir kai kurias TIC vadovais stebėjausi kaip jie vieni sugeba tiek daug nuveikti, nors šiek tiek erzino kiekvieno jų skundimasis dėl mažų biudžetų, o jūs pasakykit kas juos turi didelius? Skundimosi, kad neturi savo prabangaus kabineto miesto centre…. nes teko išsikraustyti kur nors į ambasados patalpas ar pan…. O kas čia blogo? Norint būti valstybės atstovu ir suteikti užsieniečiams informacijos gi tikrai nereikia to kabineto… tikrai tikrai… čia daugiau reikia noro dirbti ir tikėti tuo, ką darai. Na, bet gyvenam ne tobulame pasaulyje… Labai graudu, kad per pristatymus atviru tekstu sakoma – reikia “nukopijuoti”, “pavogti idėjas”, “nusižiūrėti”, arba pasižiaugti tuo, kad buvo surentas loterija, kurios prizas – kelionė į Lietuvą, o laimėtojai neatsišaukė ar nenorėjo važiuoti… Ar gi tuo galima džiaugtis? Reikėjo kitą laimėtoją rasti, būtinai reikėjo rasti šeimą kuri važiuotų ir parsivežus gražių prisiminimų dar papasakotų apie kelionę… Trumparegiškai mes į viską žiūrim, o taip gaila… Šiek tiek galvojau ar tai publikuoti, bet rašau tik dėl to, kad tikiu, kad kas nors susimąstys – mes turim nuostabių, nepakartojamų vietelių, dar neišdarkytą kultūrą, patys esame tikrai svetingi, turim gražių architektūrinių paminklų, skanių patiekalų… tiek daug visko turim… tik kažkodėl gėdinamės ir sakome, kad Lietuvoje nėra ką veikti… gal čia švietimo sistema kalta? Kodėl mes taip kuklinamės, gal vertėtų prisiminti Coelho “Alchemiką” ir nesibastyti po pasaulį ieškant laimės, kuri guli panosėje? Kiekvienas mes esame savo šalies ambasadoriumi. Mes su vyru jau supratom kiekvienoje kelionėje žmonės labai smalsus – klausia iš kur mes esam, kas tokie, kaip gyvenam. Į kitą kelionę būtinai pasiimsim bent atvirukų su Lietuvą ar dar ką sugalvosim ir kiekvienam klausiančiam padovanosim. Juk mes kiekvienas galim prisidėti, kad Lietuva būtų patraukti turizmui šalis ;)

ir tiesiog kadangi tik tekstas atrodo liūdnai, pasidalinsiu vienos susimąsčiusios pilietės nuotraukėle: