Pavasaris ir Jorio gimtadienio fotosesija


Šiandien – pirma kalendorinio pavasario diena. Net ir ore tvyro tas pavasario kvapas… bundanti gamta, paukščių čiulbėjimas ir tirpstančio sniego upelių tekėjimas… Kartais tą gamtoje vykstančią idilę sudrumsčia koks nuo stogo nuslidęs ledo gabalas… Kartais apie pavasario pavojus primena atsibudusius bakterijos, kurios užpuola mūsų gerkles, nosis, ausis, plaučius ir pan. … bet… bet pirmi išlindę žolės stiebeliai verčia šypsotis. Savaitgalis, deja, vyko ne pagal planą, bet vistiek buvo visai smagus. Turėjau laiko sutvarkyti ir nuotraukėles. Štai prieš dvi savaitėles fotografavau 2 metų vyruko gimtadienį. Keletas spalvingų akimirkų iš jo:



Karolio žiema


Senokai nerašiau, tiesiog paskutiniu metu jaučiuosi kažkokia išsibalansavusi… Vidinė aš teigia: “Gal reikia mažiau kreipti dėmesį į visokias smulkmenas? ” :) Laukiu savaitgalio, važiuosim į Kauną, pasimatysiu su šaunia šeimyna ir labai labai gražia mergaite (jau net nekalbant apie mamą). Ir labai tikiuosi kad išlys koks saulės spindulėlis mūsų fotosesijos metu. Tuo tarpu pati vartydama archyvus supratau, kad labai daug dar neparodžius jums gražių akimirkų, na bet gal kada nors pasitaisysiu:) Vakar supykau ant savęs, kad tinginiauju ir sutvarkiau nuotraukėles iš žiemiško pasivaikščiojimo po Varnikų pažintinį taką. Ten tokių grožybių…. būtinai reikės grįžti vasara…  O dabar kviečiu trumpam sugrįžti į gražią gražią žiemą… sugrįžti nes nagi ateina pavasaris… tos žiemos jau kaip ir nebeliko…



Foto technika ir inspiracijos


Vakar grįždama iš Rygos visiškai neturėjau ką veikti, kelionė autobusu buvo NUOBODI ir labai varginanti. Nes nebuvo šviesos, skaityti negalėjau ir nors turėjau kompą beveik į jį nežiūrėjau, nes gaila buvo toje tarškalynėje akis gadinti… Bet turėjau laiko pamąstyti… pamąstyti ko pati trokštu ir kaip save įsivaizduoju…. tiesa nieko labai doro neišmąsčiau, o jei ką ir išmąsčiau tai garsiai kol kas nesakysiu, kad išsipildytų… tik tuose apmąstymuose supratau vieną dalyką ir kuo toliau – tuo labiau man jis pasitvirtina – tikra yra tik tai, ką pats išmėginai/pauostei/paragavai/pajautei (ir pan.) ir nors dirbu rikodaroje, daugiau mažiau žinau darbo principus, bet vistiek kartais skaitau kolegų sukurtus šūkius, žiūriu reklamas ir negaliu patikėti, kad kažkas jomis gali tikėti ;) Tikrai tikrai…. labai svarbu kiekvienam būti kritiku, kiekvienam vertinti tai, kas tau patinka, kas ne… Juk mes kiekvienas turim subjetyvią nuomonę, tik ne kiekvienas ją išsakom… Štai pavyzdžiui naujausių fotoaparatų modelių antraštės dažnai skelbia – “su naujausiu X modeliu – fotografuok kaip profesionalas” arba skelbia kiek milijonų pikselių ten pridėta…. nors pati fotografuoju niekada nežinojau kiek mano fotoaparate pikselių – man jų pakanka ir tiek, ar gi tai svarbu? Tai marketingo žaisliukas, žodis kuri pasako daug ir kartu visai nieko. Daug, nes ateina toks tarpsnis, kai ir pikseliai pasidaro svarbūs…. ir nieko… nes jeigu fotografuoji sau ir šeimos albumams kaži ar jų pritrūks :) Gi ne tentus gaminsim iš savo nuotrukų….Pati geriausia technika atsidūrus nemokšos rankose deja stebuklų nedaro…. Tikrai tikrai… pačiai juokinga prisiminus savo pirmus kadrus… kaip tada žiūrėjau pro ieškiklio langelį….ir mačiau visai ne tai, į ką reikėjo žiūrėti komponuojant kadrą;) Kadangi fotografuoju – karts nuo karto sulaukiu klausimų kokį fotoaparato modelį pirkti :) Aš dar užduodu porą klausimų kam jis bus naudojamas, o po to atsakau visada daugmaž vienodai “jus nusipirksite patį geriausią modelį tuo metu esantį rinkoje pagal savo kišenės dydį”, t.y. jeigu žmogus pasiruošęs išleisti tiek ir ne kitiek, tai ar tai bus Canon’as ar Nikon’as ar Pentax’as ar dar koks velnias – jie visi daugiau mažiau atliks tas pačias funkcijas už tą kainą, kurią jus pasiryžęs sumokėti. Jeigu domitės tuo rimčiau, tada verta investuoti visada šiek tiek daugiau negu planuojate – vėliau už tai sau padėkosite. Ir viskas, kitokių taisyklių nėra. Netikėkite, kad nusipirkę x’tąjį modelį fotografuosite kaip profesionalas :) iki to, reikia užaugti daug daug dirbant :) reikia ir talento, bet tik talentas irgi nieko vertas, reikią jį išnaudoti…. o tam reikia praktikos, praktikos ir dar kartą praktikos… Juk jūs nepatikėtumėt jeigu pamatytumėt skelbimą – su šituo peiliu (ar puodu ar dar kuo nors) – gaminsite kaip geriausi virtuvės šefai;) ….dar labai svarbi aistra. Jeigu fotografuojate – fotografuokite tai, ką mėgstate fotografuoti, kam jaučiate aistrą ir tada vieną gražią dieną fotografuosite kaip profesionalai. Nors žinokite, kad net ir profesionalai savęs tokiais nelaiko, nes labai svarbu tobulėti, užmigus ant laurų labai greitai pasimato bedugnė… Ir dar žinokit, man labai malonu sulaukti pagyrų ir klausimų apie fotografiją, bet aš esu mėgėja kaip ir jus ir jeigu patikite įamžinti akimirkas man – tuo metu esu laimingiausias pasaulyje žmogus ir… ir šiek tiek bijantis nepateisinti jūsų lūkesčių.



TAI, ko aš nefotografuoju ;)


Vakar varčiau savo archyvą, noriu sukurti gražų asmeninį puslapiuką su galeriją, bet kol kas tik vizijos sklando kažkur aplink, nežinau kur linkstu – link vaikų ar kitų žmonių gyvenimo istorijų… man viskas įdomu, kai tik reikia fotografuoti žmogų, tada ir įdomu, nesvarbu tai vaikas, suaugęs, krikštynos, vestuvės ar modelis, o gal crazy susitikimas su draugėmis;) Echhh kiek dar neįgyendintų fotosesijų…. Jaučiu, turėčiau priėjimą prie teatro rekvizitų neišlysčiau iš ten…. Bet aš visada žaviuosi žmonėmis, kurie moka padaryti tai, kas man neišeina… nemoku aš fotografuoti architektūros, nemoku ir gamtos… tiesiog nemoku, na gal kažkiek makro pasaulis pasiduoda mano matymui, bet tik tiek, visų kitų nuotraukų tiesiog neišjaučiu iki galo… Vakar aptikau nerealų fotografą, tiesiog pražiūrėjau akis ir užsimaniau į Javos salą ;) Na žodžiu, nuotraukos pačios pasakojančios istoriją, jei turit laiko žvilgtelkit: Rarindra Prakarsa. O tyrinėdama savo archyvą radau vieną saulėlydį, kurį bandžiau fotografuoti, žinau, kad jis buvo stebuklingas, kiek to matosi namo bandymuose (fotografuota prieš pusantrų metų) Jums spręsti.



…o va tokia žiema Lietuvoje – graži


Žiema paprastai nėra mėgstamiausias mano metų laikas… bet va tokia žiema ,kokia dabar Lietuvoje – smagi. Net neerzina tas vyniojimasis svogūno principu į begalę rūbų ir tik norisi kažkur ištrūkti ant kalnų arba į mišką… Gal spėsiu įkalbėti vyrą nufotografuoti mane su vasarine suknele sniego pūstyje ;) labai tikiuosi, aš gi užsigrūdinus ir tikrai nesušalsiu :) ir labai noriu…. Dar šią žiemą prisiminsiu ir dėl to, kad išmokau nerti, o dar tiksliau nebebijau nerti, man tai netgi patinka, nedarau dar kol kas tai tobulai bet ;) Kaip žmogui, iki šiol plaukiojusiam tik “galva virš vandens” tai nemažas pasiekimas. Einu į baseiną vis dar galvodama ar nebijosiu, pabandau ir man tai patinka;) Echhh žiema, net jeigu ji man ir patinka, tokia graži su sniegu, be šalpdribos ir pan. vistiek susimąstau jau apie pavasarį… apie žydėjimus, ir tą gerą nubudimo jausmą širdutėje. Bet, kaip sako – ir pavasaris jau nebe už kalnų, o geriausias laikas – esamasis, kol žiema dar nepabėgo – štai dar kelios nuotraukos su eglutėmis. Žiema Vilniuje. I like;)



Vaikų fotografijos: Dvigubas M


Prieš Kalėdas turėjau smagų susitikimą su Mindaugo šeimyna. Pamačiau ūgtelėjusius Mykolą ir Mortą. Mykoliukas – nuolat besišypsantis vaikas, labai mėgstantis saldainius, o Morta – atsargi, kaip ir priklauso mergaitei. Na bet nuotraukos gi visada papasakoja daugiau:



Vaikų fotografavimas: Elzė ir Jonukas


Penktadienį pasiėmiau laisvą dienelę ir tinginiavau;) Tinginiaudama aplankiau ir nuostabią kūrybingą ir labai draugišką šeimyną. Šeimos mama – nuostabi kulinarė, visada priruošia burnoje tirpstančių patiekalų, visada turi idėjų ką skanaus pagaminti ir svarbiausia greitai. Be to, ji pradedanti blog’o rašytoja, taigi, jeigu kam įdomu, užsukite pas Donatą. Vyresnėlė Elzė – tiesiog neišsenkantis energijos šaltinis, nuolat kažką kuria, nuolat kažką veikia… piešia, lipdo, žaidžia, šoka… Šiuo metu lanko baletą ir aš tiesiog nekantrauju kada apsilankysiu baleto peržiūroje ar kokioje pamokoje;) Tėtis tuo metu dirba, o namuose dar sparčiai auga ir mažasis Jonukas burbuliukas. Mažylis šiuo metu intensyviai ieško dantukų ir turi alergiją, kurią linkiu kuo greičiau išaugti. Keletas akimirkų:



Gražioji Ernesta


… norėjau parašyti Vasilisa gražioji nes ilgakasė, gražių blakstienų, šiek tiek užsispyrusi, bet vistiek labai graži ;) tokia ta mano sesė… per Kalėdas galėjau aišku daug ką fotografuoti, bet gražiausia man pasirodė ji… Na ir dar keli dalykai:



Lietuvoje Žiemužėlė


Prisikaupė pas mane nuotraukėlių ir iš Kalėdų ir iš Naujų metų sutikimo, o dar ir po savaitgalio budėjimo bandžiau žiemą fotkinti ;) Taigi va, visai ne eilės tvarka parodysiu vienas iš paskutinių foto, keltą jų darė vyras, keletą aš. Eilėje dar ir keltas patiekalų nuotraukų, kurie turėjo gerą pasisekimą ant šventinių stalų.

Ne į temą: pagalvojau, kad labai norėčiau pavažinėti nuo kalnų su maišu/rogutėmis ar pan.

Ne į temą 2: pagaliau nebijau vandens, sugebu net panerti ir tai man labai patinka;) Baseino lankymas – išėjo į gerą, atrodo pavyksta net ir krauliu plaukti, jau ne tik “varlyte”, belieka sureguliuoti kvėpavimą… Echhh, žinokit gera nugalėti baimes. Linkiu ir jums šiais metais įveikti vieną kitą, be baimių gyvenimas tikrai gražesnis.



Kevin ir Oskar – du maži nykštukai


Prieš kelias savaites turėjau progos susipažinti su Erikos šeimyna ir dviems gražiais didelėmis akimis nykštukais. Jau apranga, apranga fotosesijai parinkta superinė;) Tvarkydama nuotraukas negalėjau nesišypsoti… Sniegas, raudona ir mėlyna apranga ir vienas nykštukas, kurį buvo sunku prakalbinti ir kitas, kuris kad ir ką pasakytum – šypsojosi. Visko buvo – pasivaikščiojimo Vingio parke, sūpynių, kiškių gaudymo, apsilankėm ir Panoramoje ledo rūmuose pas pingvinus ;) Erika, smagu buvo su Jumis. Ačiū už leidimą publikuoti nuotraukėles: