Pavasaris ir Jorio gimtadienio fotosesija


Šiandien – pirma kalendorinio pavasario diena. Net ir ore tvyro tas pavasario kvapas… bundanti gamta, paukščių čiulbėjimas ir tirpstančio sniego upelių tekėjimas… Kartais tą gamtoje vykstančią idilę sudrumsčia koks nuo stogo nuslidęs ledo gabalas… Kartais apie pavasario pavojus primena atsibudusius bakterijos, kurios užpuola mūsų gerkles, nosis, ausis, plaučius ir pan. … bet… bet pirmi išlindę žolės stiebeliai verčia šypsotis. Savaitgalis, deja, vyko ne pagal planą, bet vistiek buvo visai smagus. Turėjau laiko sutvarkyti ir nuotraukėles. Štai prieš dvi savaitėles fotografavau 2 metų vyruko gimtadienį. Keletas spalvingų akimirkų iš jo:



Karolio žiema


Senokai nerašiau, tiesiog paskutiniu metu jaučiuosi kažkokia išsibalansavusi… Vidinė aš teigia: “Gal reikia mažiau kreipti dėmesį į visokias smulkmenas? ” :) Laukiu savaitgalio, važiuosim į Kauną, pasimatysiu su šaunia šeimyna ir labai labai gražia mergaite (jau net nekalbant apie mamą). Ir labai tikiuosi kad išlys koks saulės spindulėlis mūsų fotosesijos metu. Tuo tarpu pati vartydama archyvus supratau, kad labai daug dar neparodžius jums gražių akimirkų, na bet gal kada nors pasitaisysiu:) Vakar supykau ant savęs, kad tinginiauju ir sutvarkiau nuotraukėles iš žiemiško pasivaikščiojimo po Varnikų pažintinį taką. Ten tokių grožybių…. būtinai reikės grįžti vasara…  O dabar kviečiu trumpam sugrįžti į gražią gražią žiemą… sugrįžti nes nagi ateina pavasaris… tos žiemos jau kaip ir nebeliko…



Vaikų fotografijos: Dvigubas M


Prieš Kalėdas turėjau smagų susitikimą su Mindaugo šeimyna. Pamačiau ūgtelėjusius Mykolą ir Mortą. Mykoliukas – nuolat besišypsantis vaikas, labai mėgstantis saldainius, o Morta – atsargi, kaip ir priklauso mergaitei. Na bet nuotraukos gi visada papasakoja daugiau:



Vaikų fotografavimas: Elzė ir Jonukas


Penktadienį pasiėmiau laisvą dienelę ir tinginiavau;) Tinginiaudama aplankiau ir nuostabią kūrybingą ir labai draugišką šeimyną. Šeimos mama – nuostabi kulinarė, visada priruošia burnoje tirpstančių patiekalų, visada turi idėjų ką skanaus pagaminti ir svarbiausia greitai. Be to, ji pradedanti blog’o rašytoja, taigi, jeigu kam įdomu, užsukite pas Donatą. Vyresnėlė Elzė – tiesiog neišsenkantis energijos šaltinis, nuolat kažką kuria, nuolat kažką veikia… piešia, lipdo, žaidžia, šoka… Šiuo metu lanko baletą ir aš tiesiog nekantrauju kada apsilankysiu baleto peržiūroje ar kokioje pamokoje;) Tėtis tuo metu dirba, o namuose dar sparčiai auga ir mažasis Jonukas burbuliukas. Mažylis šiuo metu intensyviai ieško dantukų ir turi alergiją, kurią linkiu kuo greičiau išaugti. Keletas akimirkų:



Kevin ir Oskar – du maži nykštukai


Prieš kelias savaites turėjau progos susipažinti su Erikos šeimyna ir dviems gražiais didelėmis akimis nykštukais. Jau apranga, apranga fotosesijai parinkta superinė;) Tvarkydama nuotraukas negalėjau nesišypsoti… Sniegas, raudona ir mėlyna apranga ir vienas nykštukas, kurį buvo sunku prakalbinti ir kitas, kuris kad ir ką pasakytum – šypsojosi. Visko buvo – pasivaikščiojimo Vingio parke, sūpynių, kiškių gaudymo, apsilankėm ir Panoramoje ledo rūmuose pas pingvinus ;) Erika, smagu buvo su Jumis. Ačiū už leidimą publikuoti nuotraukėles:



Kalėdinė eglutė vaikų darželyje


Mėgstu iššūkius, dažniausiai juos stengiuosi pasitikti su šypsena. Pastaruoju metu tų iššūkių tikrai netrūksta, džiaugiuosi dėl to. Štai vienas jų – kalėdinės eglutės vaikų darželyje fotografavimas. Daug jums neparodysiu, nes nuotraukų dydis per mažas vaikų grupėms rodyti, juk čia ne individuali fotosesija ;) … bet vistiek… Dažnai “susidūrus” su vaikais pagalvoju, ar jie įvertina tai, ką turi? Tai ką gauna? Kaip jie priima vieną ar kitą dalyką? Kas šiuo metu yra vertybė vaikui? Atsimenu pati save… tada, kai dar tikėjau kalėdų seneliais, kai mama neapsižiūrėjus užsisakė vieną nuotrauką iš kalėdinės eglutės, kurioje iš šono matosi, kad senelis šaltis tai su mano tėčio megztiniu, ir iš profilio, kur barzda neuždengė veido, tai ir atrodo visai kaip mano tėtis…. štai taip aš ir sužinojau, kad kalėdų senelis – tai pasaka, graži pasaką apie senelį, kuris nešioja dovanas, o iš tiesų tai tėvai vaidina spektaklį kiekvienais metais. Taigi, apie tai man nepapasakojo kiemo vaikai ar dar kas, aš pati galėjau apie tai pasakoti pati pirmoji, nes savo amžiaus vaikų grupėje pati pamačius akivaizdžius įrodymus viską supratau… bet nepasakojau… man visada patiko būti šiek tiek labiau suaugusiai, visada labai patikdavo laikyti paslaptis ir jaustis ypatinga, nes žinojau daugiau negu kiti;) Kiek paslapčių yra man patikėjusios tetos… šeimyna… Visos jos išgulėjo ar tebeguli saugiai mano galvoje. Prisiminus vaikystę nejučia pradedi lyginti… apie tokius kostiumus kokius dabar dėvi mažamečiai per karnavalus net pasvajoti negalėjai, nes turbūt neįsivaizduotum kad tokie gali egzistuoti… tiesa karnavalai darželiuose būdavo šventė… kas gražiau pasipuoš, kas geresnį vaidmenį gaus… Atsimenu kokia šventė būdavo eiti pas siuvėją siųtis naujamečio kostiumo… eiti į primatavimus… ir džiaugtis vis gražėjančia suknele… Atsimenu ir keletą savo vaidmenų tose spektakliuose, kartą buvau lapė, turėjau nepaprastai gražią veido kaukę, visą vakarą jos nenusiėmiau nei fotografuodamasi nei kur kitur, nes tos įkypos akys… mane tiesiog užbūrė ir dar… tai buvo man pati gražiausia kaukė tą vakarą… reikėjo gi pasididžiuoti. Dar kartą buvau voveraitė, turėjau irgi labai gražų kostiumėlį, išmarginta pieštais grybukais ir kitomis miško gėrybėmis… Dar dar buvau Mašanka, iš pasakos su meška, kuri kėsinosi atsisėsti ant kelmelio ir pyragėlius suėsti… Mmmm aplankė noras pažiūrėti nuotraukas… Mama, ruošk Kūčioms, vartysim fotoalbumus, pažiūrėsim ar gerai viską prisimenu. Nukrypau šiek tiek, bet tikrai labai dažnai susimąstau dabar, kai viską galima nueiti ir nupirkti – kostiumą, kardą, net dirbtinį sniegą ir nieko nereikia daryti namuose… įdomu ar vaikai prisimins kaip ėjo į parduotuvę rinktis kostiumo? Kažin, o man tie atsiminimai per visą miestą žingsniavimas iki siuvėjos ir įsivaizdavimas ką gražaus ji sukūrė būdavo stebuklingas. Taip ir iki šiol man rankų darbo dovanos yra stebuklingos, nepykit bet panašu, kad įtaką padarė vaikystė…



Linksmoji nykštukė


Dar dabar šypsena nedingsta nuo veido, kai pagalvoju apie smagų šeštadienį ;) Turėjau kelias fotosesijas ir keletą iššūkių… vis dar suprantu, kiek man daug reikia išmokti fotografijoje… ir kaskart prieš suplanuotą fotosesiją man naktimis sapnuojasi košmarai… nežinau kodėl, bet turiu visada netikrą bet su nuotykiais išbandymą naktį sapnuodama ir po to realiai viskas vyksta šiek tiek ramiau… Dar supratau, kad per daug skubu, jeigu turiu laiko, juk galiu ne tik “foto žurnalizmu” užsiimti, kartais gražūs būna ir pastatyti kadrai… juos fotografuoti vis dar man iššūkis, nes žinau, kad pati nemėgstu ilgai stovėti priešais fotoaparatą, tai turbūt galvodama apie kitus įsijaučiu į jų kailį ir nusprendžiu, kad jie jaučiasi panašiai. Šiandien turėsiu labai rimtą išbandymą – reiklių, manau, tėvėlių ir būrį jų mažųjų kalėdinėje eglutės šventėje darželyje. Taigi pergyvenu jau nuo vakar vakaro, tikiuosi viskas bus gerai.

O toliau mano žadėtos akimirkos iš trumputės fotosesijos.

DSC_1011



Šeimos fotosesija: Skaistė, Akvilė ir Vaidutė ir mintys


Na va, šiandien atėjo eilė parodyti paskutinę fotosesiją. Praėjo jau beveik mėnuo, galvoje jau sukasi mintys kaip išnaudoti tą niūrųjį metų periodą, kokią įdomią fotosesiją padaryti. Jeigu kam kyla minčių ir noro pabandyti įsijausti į kokią raganą, ar persikūnyti tiesiog į kokį spalvingą personažą – duokit man žinoti, nes man panašu, kad spalvotas periodas užplaukė, spalvos praskaidrina dieną. Mintyse jau beveik susidėliojau kaip turės atrodyti mano visi vizualaus stiliaus įrankiai ir pagalbininkai tereikia sulaukti iš sesutės piešinių ir padirbėti ;) Echhh seniai jau nefotografavau, jau norisi, reikia kažką daryti ;) Beje, visada bijodavau fotografuoti namuose be išorinės šviesos, visada atrodė, kad šviesos per mažai reikia kelti ISO, ko aš nelabai mėgstu, bet šitos fotografijos man patinka, ir grūdėtumas čia visai vietoje, nuotraukos turbūt nuo to tampa šiek tiek meniškomis ir nebuitinėmis;) Na bent jau aš viliuosi tuo. Smagių merginų trio:

vaida-1Mažoji pradžioje fotografavimo parodė, kas viskas bus ok ir nuramino mano nuogąstavimus, echhh kiekvieną karta fotografuodama labai jaudinuosi  ar modeliams patiks nuotraukos,  ypač, kai fotografuoju nepažįstamus , nes nežinau kokie jie, ką mėsta, kaip galima juos pralinksminti ;)



Mažasis Majus


Kartais pamatai mažą žmogutį sužinai vardą ir jauti, kad joks kitas vardas jam netiktų taip labai kaip išrinktas, kartais būsimos mamos net nesitirdamos ir nesitikrindamos vaikučio lyties žino, kas pasibels į pasaulį, tos vidinės nuojautos, tas tikrumas – tai jausmas už kurį galima būtų paaukoti labai daug. Nemėgstu, kai kažko nežinau, nemėgstu, kai jaučiuosi dėl kažko netikra, abejonės, dvejonės, abejingumas mano galva yra vienos blogiausių žmogaus savybių. Šiandien noriu jums parodyti vieną mielą žmogeliuką, su kuriuo susipažinau prie kelias savaites. Susipažinkite ir jus – čia Majus.

P.S. pagalvojus apie jo vardą galvoje atsiranda ir kita asociacija – salumynų parduotuvė “Saldūs Majai”. O jums?

majus-1Plaukučiai it iš cinamono… nežinau kodėl jie man primena šiuos prieskonius, bet tiesiog;)



Auksinio rudens dienos tęsinys


Tą dieną vis dar prisimenu kaip mažą stebuklą. Tiesą pasakius nustebino ji mane kaip ir vakar išlindusi saulytė. Vakar buvo paskutinė mini atostogų diena, kurių metų nieko nepadariau, bet tikiuosi bent viduje šiek tiek atsipūčiau. Dar supratau, kad skubinu laiką, nes vyrą pasveikinau su 7 metų draugyste, o pasirodo prabėgo dar tik 6 metai:) Buvom spektaklyje, kurio metu tvirtai pasiryžau eiti išsitirti savo skaudantį kelią (gal kas žinote gerą specialistą?)… Dar atrodo namuose turėsim ligonį, tai naujienos ne kokios, nors ne apie tai aš čia. Norėjau parodyti keletą auksinio rudens akimirkų ir augantį Karolį. Šį kartą trumputis reportažas iš Užutrakio. DSC_8033