Mėgstu iššūkius, dažniausiai juos stengiuosi pasitikti su šypsena. Pastaruoju metu tų iššūkių tikrai netrūksta, džiaugiuosi dėl to. Štai vienas jų – kalėdinės eglutės vaikų darželyje fotografavimas. Daug jums neparodysiu, nes nuotraukų dydis per mažas vaikų grupėms rodyti, juk čia ne individuali fotosesija ;) … bet vistiek… Dažnai “susidūrus” su vaikais pagalvoju, ar jie įvertina tai, ką turi? Tai ką gauna? Kaip jie priima vieną ar kitą dalyką? Kas šiuo metu yra vertybė vaikui? Atsimenu pati save… tada, kai dar tikėjau kalėdų seneliais, kai mama neapsižiūrėjus užsisakė vieną nuotrauką iš kalėdinės eglutės, kurioje iš šono matosi, kad senelis šaltis tai su mano tėčio megztiniu, ir iš profilio, kur barzda neuždengė veido, tai ir atrodo visai kaip mano tėtis…. štai taip aš ir sužinojau, kad kalėdų senelis – tai pasaka, graži pasaką apie senelį, kuris nešioja dovanas, o iš tiesų tai tėvai vaidina spektaklį kiekvienais metais. Taigi, apie tai man nepapasakojo kiemo vaikai ar dar kas, aš pati galėjau apie tai pasakoti pati pirmoji, nes savo amžiaus vaikų grupėje pati pamačius akivaizdžius įrodymus viską supratau… bet nepasakojau… man visada patiko būti šiek tiek labiau suaugusiai, visada labai patikdavo laikyti paslaptis ir jaustis ypatinga, nes žinojau daugiau negu kiti;) Kiek paslapčių yra man patikėjusios tetos… šeimyna… Visos jos išgulėjo ar tebeguli saugiai mano galvoje. Prisiminus vaikystę nejučia pradedi lyginti… apie tokius kostiumus kokius dabar dėvi mažamečiai per karnavalus net pasvajoti negalėjai, nes turbūt neįsivaizduotum kad tokie gali egzistuoti… tiesa karnavalai darželiuose būdavo šventė… kas gražiau pasipuoš, kas geresnį vaidmenį gaus… Atsimenu kokia šventė būdavo eiti pas siuvėją siųtis naujamečio kostiumo… eiti į primatavimus… ir džiaugtis vis gražėjančia suknele… Atsimenu ir keletą savo vaidmenų tose spektakliuose, kartą buvau lapė, turėjau nepaprastai gražią veido kaukę, visą vakarą jos nenusiėmiau nei fotografuodamasi nei kur kitur, nes tos įkypos akys… mane tiesiog užbūrė ir dar… tai buvo man pati gražiausia kaukė tą vakarą… reikėjo gi pasididžiuoti. Dar kartą buvau voveraitė, turėjau irgi labai gražų kostiumėlį, išmarginta pieštais grybukais ir kitomis miško gėrybėmis… Dar dar buvau Mašanka, iš pasakos su meška, kuri kėsinosi atsisėsti ant kelmelio ir pyragėlius suėsti… Mmmm aplankė noras pažiūrėti nuotraukas… Mama, ruošk Kūčioms, vartysim fotoalbumus, pažiūrėsim ar gerai viską prisimenu. Nukrypau šiek tiek, bet tikrai labai dažnai susimąstau dabar, kai viską galima nueiti ir nupirkti – kostiumą, kardą, net dirbtinį sniegą ir nieko nereikia daryti namuose… įdomu ar vaikai prisimins kaip ėjo į parduotuvę rinktis kostiumo? Kažin, o man tie atsiminimai per visą miestą žingsniavimas iki siuvėjos ir įsivaizdavimas ką gražaus ji sukūrė būdavo stebuklingas. Taip ir iki šiol man rankų darbo dovanos yra stebuklingos, nepykit bet panašu, kad įtaką padarė vaikystė…
…
5 Komentarai | In: Fotosesija, Vaikų fotografijos, Šventė | tags: Jovarėlis, kalėdinė eglutė, piratai, vaikų darželis.
| #